Taba

Penktadienis – sausio 22 d.

Ankstyvas ir šaltas penktadienio rytas (minus septyniolika šalčio). Taksi, oro uostas, registracija, laukimas, mažas, t.y. dešimties minučių įlaipinimo vėlavimas ir, žinoma, po įlaipinimo pakylimas. Keturių valandų skrydis su maitinimu, deja, jau už pastarajį reikia mokėti pinigėlius. Ko gero daugelis, keliaujančių poilsiauti, yra įpratę turėti nemokamą „mini restoraną danguje“. Kavos puodukas čia kainuoja šešis litus, salotos su jautiena (mėsytės itin nemažai) – devyni litai, ragelis su sūriu, kumpiu ir salotomis (kalbant buitine kalba, tai būtų tiesiog didelis sumuštinis) kainuoja vienuolika litų, ir t.t. Nėra jau siaubingai brangu, tačiau norint užkąsti, derėtų turėti apie trisdešimt litų kišenėje.

Keliaujame su ~ 100 keleivių (Tabos oro uoste, vizų išdavimo lape mačiau skaičiuką 87 ir dar keletą ranka rašytų vardų, pavardžių). Sakykime: atvykome šimtas žmonių iš Lietuvos (ką norėti, pas mus tai šalta, o dar visokie gąsdinimai iš mūsų žiniasklaidos apie praūžusias liūtis…). Gamta pasitiko be jokių debesų, ir vėjo nepajutau, tik saulės „apkabinimą“. Šilta čia. Protu dar nesuvokiama, kaip iš minusinės (septyniolikos šalčio) patekus į tiek pat laipsnių pliusinę, reikia jaustis.

Atlikus visas formalias procedūras (vizos įklijavimą, kuris pakankamai lėtai vyko, kadangi tą darė vienas vaikinukas, po to pasų patikrinimą), judame autobusų link. Pasitinka gidai Ieva ir Margiris (arba, anot Tomo (trečio Star1 gido, kurio oro uoste nebuvo, bet vėliau susitikome informaciniame susitikime) – Margulis). Atvykimas į viešbučius. Apsistojome Radisson Blu Resort apartamentuose su AI (en. All Inclusive – „viskas įskaičiuota“) maitinimo programa, tad toliau daugiau informacijos bus pateikiama apie savaitės apsistojimą šiame viešbutyje.

Standartinis kambarys: (pažymėtas nr. 3404) pakankamai nemažas, jaukus, su terasa ir vaizdu į viešbučio kiemo pusę (į nugarinę tvoros pusę, ten kur nėra jokio gražaus vaizdo, kambarių čia „nerasta”). Žinoma, dėl penkių žvaigždučių galima diskutuoti, ar tikrai viešbutis vertas jų ar ne; bet čia vėl dera prisiminti skirtingą regionų viešbučių vertinimo sistemą. Pagaliau ir pasaulėžiūra bei kultūra skirtingos. Jei reikėtų man padėlioti minusus, juos dėčiau sekančiai: švaros trūkumas ant baldų, tikrai galima labiau pasitengti valant staliukus, lentynas po buvusių gyventojų viešėjimo prieš perleidžiant kambarį kitiems. Baldai taip pat jau matosi gerokai „pavartoti“ – štai televizoriaus medinė spintelė su išlūžusia viena durelių puse. Bet mes juk ilsėtis, džiaugtis šiluma ir saule, pažinti naują Tabos regioną bei kitus miestus čia atvykome, o ne kambariuose tūnoti. Ir pozityvumo čia tikrai daugiau, nei kažkokių mini nesklandumų. Štai, pavyzdžiui, sėdint “balkonėlyje” aplanko geras, tarsi atėjusio lietuviško pavasario jausmas, kurį sukuria čiulbantys paukšteliai. Ypatingi jų koncertai prasideda saulei leidžiantis žemyn – tada jau jų „pasirodymo“ laikas. Šiuo metu tikrai nedaug turistų, o gal čia taip visada Taboje. Tokia ramuma. Geras poilsio laikas.

Žinoma, visiems visada įdomu, o kaip gi maitinimas? Jau lietuviui pavalgyti – reikalas, kuris ne paskutinėje vietoje. Tačiau čia į atmintį atplaukia gidės Ievos komentaras: „net nebandykite išnaudoti viso AI (All inclusive), kažkas bandė, vistiek nieko nepavyko“. Lyginant su Sharm El Sheicho viešbučiu (jei tą galima daryti) „Sea Life“, čia maitinimo organizavimas vyksta truputėlį kitaip. Bent jau pirmą dieną sėdimas vietas tiek per pietus, tiek per vakarienę, turėjome susirasti patys. Gėrimais, jų atnešimu, čia taip pat nelabai rūpinamasi – yra baras, užsisakai, atsineši pats. Bet čia gal todėl, kad mes dar nelabai pažįstami „naujokai“ :). Visumoje, aptarnaujantis personalas yra jaunas. Maistas nelabai kuo skiriasi nuo kitų Egipto viešbučių, kuriuose lankiaus anksčiau (Sharme – „Sea Life“; Hurgadoje „Shedwan Golden beach“).

Nuo įspūdžių, pačios kelionės ir skirtingo klimato, aplanko mane sunkumas, nuovargis. Tad teks pratęsti pasakojimą kitą dieną.
Sakau „labanakt“!

Šeštadienis – sausio 23 d.

Prabundi ryte ir nesusigaudai, kur esi, kiek valandų yra, kodėl čia saulė pro plyšį šviečia… Ir tik po kelių sekundžių supranti, kad vakar keliavai į Tabą ir čia tebesi.

Nors ir atostogos, tačiau šįryt kažkaip anksti nubudau, po aštuntos valandos jau buvau gyvas. Ir tada vėlgi sužaidžia vidinis „ego“ – reikia keltis ir eiti išnaudoti laiką: pasišildyti, pasideginti saulėje.
Oras puikus, netgi šilčiau, nei vakar – iPodas rodo septyniolika šilumos, bet tikrai čia daugiau laipsnių.

Vakar užsakėme ekskursiją į Izraelį, Jeruzalę, išvyksime antradienio naktį (apie dvyliktą). Šiandien dar papildėme išvykų „lobyną“ ir rytoj, sekmadienį, plauksime su laiveliu į jūrą.

Tiesa, šiandien jau su maitinimu truputėlį kitaip – pusryčių metu net neprašius „atkeliavo“ raudono vyno taurės. Pietus valgėme lauke, mėgaujantis saule.

Nuojauta prieš kelionę neapgavo, kad imsiu kažką ir pamiršiu – taip ir nutiko – palikau kepurę, tad teko paaukoti aštuonis dolerius ir nusipirkti, kad rytoj neperkaistų „smegeninė“. Bet derėjimosi menas, kurio labai nemėgstu, čia tikrai pravertė, nes už kepurę prašė dešimt dolerių.

Šiandiena skirta pripratimui prie naujos vietos. Apsižvalgymui, kas, kur, kaip po kiek. Ryt jau kelsime būres. Telieka tik tikėtis vieno, kaip toje mūsų dainoje dainuojama: „Te visada šviečia saulė, ir dangus būna giedras…“ J

P.S.: Pasistengsiu šį įrašą papildyti, dalinantis akimirkomis iš savo atostogų Taboje.

Aplankykite!

Sekmadienis – sausio 24 d.

Saulė šviečia iš pat ankstyvo ryto. Šoku iš lovos, kadangi žadintuvas rodo 7.30. Rytinis dušas, pasitikrinu ar paruoštas fotoaparatėlis, video kamera. Keliauju pusrytėlio. 8.30 – judame jūros link. Autobusiukas veža, kaip ir įprasta egiptiečių krašte „šumacherio klasėje“. Po pusvalandžio esame vietoje – mažame uoste prie Saladino pilies. Pasiimame paviršinio nardymo įrangą. Laukia paruošta jachta „Sea Hawk T“ vardu. Įlaipinimas. Žemesniame denyje paliekami batai ir lipame į aukštesnį denį. Šios mūsų išvykos grupė ypatingai „didelė“, net septyni žmonės. Galvoju, kad aptarnaujančio personalo ko gero bus daugiau. Jau nuo pirmų ekskursijos minučių, aplanko gera nuotaika, kadangi kartu keliauja garbaus amžiaus anglų porelė, – vyras pasižymi ypatingai geru humoro jausmu, kuriuo nuginkluoja visus mūsų gido „bajeriukus“. (pvz. Pradžioje pateikiama info apie galimybę nusifotografuoti ir vėliau nuspirkti fotografiją, kuri atspausdinta ant papiruso… Ir čia seka sero anglo pastaba: „But we have AI, why we must pay?“ (vertimas Bet mes turime „viskas įskaičiuota“ programą, kodėl turime mokėti?). Tikrai, minėta garbingo amžiaus pora – puikūs žmonės. Visą dieną stebino gražiu tarpusavio bendravimu, pagarba vienas kito atžvilgiu. Neapsistosiu čia dabar su didesnėmis įžvalgomis ir tęsiu toliau…

Taigi, pradžioje gidas Achmedas anglų kalba supažindino su dienos programa, vėliau šiek tiek papasakojo apie lankomas Egipto vietas, pabrėžė skirtumus; kur, koks miestas randasi Afrikos ar Azijos regionuose, supažindino su žuvų rūšimis. Po keliolikos minučių plaukimo – pirmas sustojimas: galimybė paviršiniam nardymui. Aš nesu geras plaukikas, visada bijau gylio, tačiau nežinau kas ėmė ir pastumėjo lipti lauk į jūrą… Dėl viso pikto užsimečiau liemenę, nardymo įranga jau paruošta, užmaukšlinta ant nosies – pirmyn, aš vandenyje. Tiek adrenalino, kad vanduo atrodo toks šiltas (nors iš tiesų, ir buvo šilta). Atrodo kabu ant vandens, kvėpavimas padažnėjęs kaip reikalas, bet mosuoju rankomis, pliuškenu kojomis ir kaip vėžlys „snurklinu“ pirmyn. Po akimirkos kišu galvą po vandeniu, o ten… Fantastika. Ir čia ateina mintis „verta, tikrai verta“. Užlieja toks geras savidžiugiškas jausmas. Besvaigstant staiga „ant žemės“ nuleidžia į nardymo vamzdelį patekęs vanduo, kurį atnešė banga. Tfu, kaip sūru. Atrodo „prikakojo“ į burną kažkas. Nieko, pasispjaudau ir vėl pirmyn. Taip pasipliuškenus, prisižiūrėjus vandens pasaulio grožybių grįžtame į laivą. Galvoju, kaip negerai, kad neįsigijau povandeninės fotokameros (bet tikrai sakiau sau, kad iš laivo nenersiu).
Laive pasikeičiu sausus drabužėlius, einu pasiilsėti, pasikaitinti saulėje.

Antrasis sustojimas – nardymas naujoje vietoje. Šitą kažkaip nutariau praleisti. Dar įspūdžių gana po pirmojo.

Laivui pajudėjus, po keletos valandų mūsų ekskursijos – pietūs: tikrai pakankamai skanūs: salotos, makaronai, žviečiai virtos daržovės, žuvytė, mėsytė. Sotu, skanu, lengva. Pasistiprinus – vėl saulės procedūros. Trečiasis sustojimas šalia Saladino pilies. Galimybė nerti – pagalvojau, reikia dar kartą. Neprašoviau. Čia tokie vaizdai, tokio dydžio žuvys, o jau spalvingumas jų. Ramiai teluškuojant ant vandens, žuvys priplaukia taip arti, atrodo norisi paliesti jas, ištiesi rankas, jos priplaukia, tik šiek tiek nedrąsu, nes gidas liepė jų neliesti. Bet gal nenukąs piršto 🙂 Toliau paplaukus matau koralų kalnelius, o ten žiūriu dičkė žuvis prigulusi ant šono, kad kramto kažką, kaip kokį šokolado gabalą bando atkąsti… Gražu… Pasakiška, net nesitiki. Tolumoje kažkas šūkteli, girdžiu rusų balsus „čiripacha“ – žiūrime, tikrai, tolumoje vėžliukas puškuoja vandenyje. Paplaukiojus grįžtu į laivą. Pakaks šiai dienai. Ryt kažin ar neskaudės raumenų nuo tiek tabalavimosi vandenyje.

Dar sykį grįžęs į laivą ir nusiprausęs sūrimėlį džiovinuosi ant saulės, o tai vyksta sparčiai. Oras superinis. Šiluma didelė – tikrai daugiau nei dvidešimt laipsnių. Taip besidžiaugiant, besiilsint ir prabėgo diena jūroje. Tikrai nesakyčiau, kad ji visiškai neturinti veiksmo – jei gulėtum laive ir tik kepintumeisi saulėje, tada gal kitaip atrodytų.

Laivas plaukia kranto link. Vėlgi, gidas apibendrina mūsų išvyką, paklausia, kaip jautėmės, ar visko užteko, ar skanūs pietūs buvo. Padėkojame visiems, ir kaip ir įprasta pabaigoje prasideda jų marketingo subtilybės: dvd, fotografijų pardavinėjimas.
Sėkmingai pasiektas krantas, dar sėkmingiau – viešbučio kambarys. Nusiprausus po dušu – aplanko nuovargis, tada nejučiomis nulūžtu valandėlę pasnausti. O toliau įprastas vakarinis ritmas: vakarienė, ramus poilsis kambaryje. Rytoj, šaindieninio paviršinio nardymo dvasios pagavoje, bandysiu ieškoti „diving centre“ – giluminio nardymo centro. Reikės pasiderinti ryt ar po ryt vėl padraugauti dar artimiau su povandeniniu pasauliu, jo gyventojais. O šiandien jau balius bagtas, svečiai namo 🙂 Kaip įprasta, sakau ne „viso gero“, bet „iki“ – iki sekančio karto.

Antradienis – sausio 26 d.

Taip jau išėjo, kad praleidau pirmadienio dienos aprašymą: tieisiog ji praėjo ramiai (na sakykim beveik ramiai, kadangi turėjau apsipręsti – imti „diving‘ą“ (giluminį nardymą), ar ne.) Sprendimo atsakymas buvo taip. Visą pirmadienio popietę teko pragyventi su mintimis: kaip ten reiks viską teisingai atlikti, juk gilu, o aš nesu geras plaukikas – bijau gylio. Kaip su tuo reikės susidoroti. Pagaliau ir kaina nėra jau tokia miela kišenei – 90 eurų. Bet juk viduje nešiojausi nebe pirmą kartą atvykdamas į Egiptą šią pramogą. Viskas – giluminis nardymas užsakytas. Pirmadienis – trečia valanda po pietų, viešbučio teritorijos baseine vyksta „reklama“ – giluminio nardymo mini pamoka. Keista, bet niekas nesidomi: esu vienas susidomėjęs, kiti stebi. Uždedama liemenė su įranga, baseino gylis metras su trupučiuku, ir tieisiog kelių minučių panėrimas, maža praktika kaip reikia kvėpuoti. Ai, viskas paprasta, bus lengva, anot mūsų tautos išminties, kaip apsysioti du ar tris pirštukus. Su tokiu išankstiniu nusiteikimu ir nuėjau pirmadienio vakarą ilsėtis, kadangi antradienio rytą – 8 valandą pajudame į Taba Heights esanti nardymo centrą.

Antradienis. Lengvi pusryčiai. Dar užbėgimas dėl viso pikto į tualetą, ir judame automobilio, kuris nuveš į nardymo centrą, link. Transportas atvyksta laiku. Keliolika minučių kelio ir viskas. Kai kam atėjo maksimalių išbandymų metas. Mums paskiriamas gidas Sergėjus iš Rusijos. Jei jis būtų nepasakęs tautybės, niekaip būčiau neatspėjęs. Anglų kalba tikrai labai gera, išvaizda taip pat neatskleidė tikros pilietybės. Gera valanda mokymo, pilnas instruktažas, daugybė techninės informacijos (kurios čia nemanau reikalo perteikti) ir judame įrangos ir nardymo drabužių link. Eidamas vis sau kartoju mintyse, kaip ir ką daryti. Negaliu dar įsivaizduoti, kaip reikės laikytis ant vandens… Žiauriai bijau gylio. Na ką – vietinis mini autobusas nuvežė prie nardymo kranto. Du žmonės ir instruktorius juda vandens link. Prasideda praktinis žinių pritaikymas vandenyje. Kvėpavimas sekasi puikiai, vandens išpūtinėjimas iš kaukės – taip pat liuks, tačiau, kaip normaliai atsigulti ant vandens – sunkiai sekasi: tai kylu aukštyn, tai leidžiuosi žemyn. Kiek daug veiksmų reikia daryti, ir dar nepamiršti kvėpuoti :). Pirmas nėrimas pradžioje atrodė nieko, tol, kol nepajudėjome gilyn. Nepasisekė normaliai susireguliuoti geros, tinkamos padėties vandenyje, nemoku normaliai „dirbti“ kojomis, atsirado stresas, baimė, su instruktoriaus pagalba išnėriau aukštyn. Nusiraminu, pakvėpuoju lauke, ir su profesionalaus žmogaus, kuris vertas to vardo, grįžtame gilyn. Kuo gilyn, tuo labiau spaudžia slėgis ausis. Uch, nemalonus jausmas – tenka užspaudus nosį išpūtinėti tą „nemalonybę“. Atrodo po truputį atsiranda pasitikėjimas ir įgūdžiai. Gera valanda pralėkė greitai, tačiau ji tiek kupina visokių jausmų. Lendame, grįžtame į krantą pailsėti. Čia negalime ilgai praleisti, nes sušalsime. Tad atsipūtę – pirmyn atgal prie „darbo“. Jau galima pasiimti povandeninį fotoaparatą – neriu. Nuostabūs vaizdai – instruktorius vienai žuviai, kaip kokiam katinui, kaso papilvę. Kažkas kosmiško – žuvis gulinėja, kaip naminis gyvūnėlis, ją glosto, iš šalies atrodo, kad ta (pusę vyriškos rankos dydžio) žuvis, jei galėtų – murktų. Fantastika. Toliau praplaukiame koralus, mus pasitinka įvairių spalvų ir dydžių žuvų kolonijos, na tikrai neįtikėtini vaizdai. Nė nepajutau, kaip „iššaudžiau“ 27 kadrų juostelę. Prabėgo ir antro nėrimo laikas. Iš lėto ramiai grįžtu į krantą, nors oro balionas rodo – 50 (pilnas – 200, tačiau kai kas jau per pirmą nėrimą išnaudoja pirmo baliono spausto oro limitą (štai ir pasigyriau)). Krantas. Aplanko jausmas, kaip po gero bulviakasio. Savijauta, sunku nupasakoti – ir nuovargis, ir džiaugsmas, ir daug minčių, įspūdžių… O vėjas krante negailestingas – vėdina kaip reikalas. Šiek tiek pašąlus atvyksta autobusas, kuris grąžina mus į centrą. Palieku šlapius drabužius, įrangą, greitas dušas, druskoms nuplauti, ir laukiu automobilio, kuris grąžins atgal į viešbutį. Belaukiant įteikiamas pažymėjimas, kad išklausytas pasirengimo kursas. Malonu gauti tokį oficialų popieriuką sertifikatą. Dar greitai nusifotografuojame kartu su Sergėjumi, atsilabinu ir grįžtu į viešbutį. Su įspūdžių gausa taip ir gyvenu per likusią šią dieną. Reikės rasti laiko poilsiui, nes šiąnakt laukia ekskursija į Jeruzalę. Tad lekiu vakarienės ir kelioms valandoms poilsio. Iki rytojaus.

Trečiadienis – sausio 27 d.

Aha, pajudėjome dar prieš vidurnaktį Šventos Žemės, Jeruzalės, link. Autobuse, kaip ir visų ekskursijų pradžioje, gidas (šiuo atveju Tomas) supažindina, pristato visą išvykos programą išsamiai. Čia jos nepasakosiu, tam kad ir toliau skaitytumėte įspūdžius 🙂 Taigi, nuo viešbučio pajudame Egipto – Izraelio sienos link. Kiek pamenu, tai gera valanda kelio. Štai ir pasienis. Paliekame Egiptietišką autobusą ir pėstute kulniuojame į patikrinimo punktą. Pro egiptiečių postus praeiname pakankamai greitai, žingsniuojame toliau su nusiteikimu, kad “žydukų” įstaigoje gali užtrukti viskas kur kas ilgiau. Na štai ir prasideda mini šou: iš keleto asmenų paimami pasai išsamesnei patikrai. Mano paties tašykė su foto ir video kameromis taip pat padedama įtartinai atskirai į šalį. Po keleto akimirkų ji pakeliama aukštyn ir nuskamba klausimas anglų kalba “kieno”. Tai žinoma, kad mano 🙂 Tada atsiklausiama, panaudojant kreipinį “Sir”, “ar galima patikrinti, išimti viską, kas yra krepšio viduje?”. Kokį gi atsakymą galima pasakyti tokioje situacijoje? Žinoma, kad tik “taip”. Išimamas visas tech. inventorius: fotoaparatas, video kamera ir dar sykį perleidžiama per saugumo dėžę – skenerį. Tada, patikrinimo posto vyrukas, kuris yra dar jaunas, iškilmingai iškėlęs nešinas mano turtą sušunka “Congratulation Sir, welcome to Holy Land” (angl.) (vertimas “Sveikinam pone, sveikas atvykęs į Šventają Žemę”). Einu toliau, prie langelio, kur patikrinamas pasas dar kartą. Čia vykdoma apklausa: kur važiuojate? Ką ten veiksite? Ar vykstate vienas? Iš kur sužinojote apie Jeruzalę? Kiek laiko būsite ir pan. Keista procedūra – bet neišvengiama. Po jos, pasijunti, kaip žmogus, kuris keliauja į laisvę. Po visų šių formalumų, kuriuos pavyko pakankamai sėkmingai visiems susitvarkyti (užtrukome ~1 val. 40 min) jau laukia kitas autobusas (izraeliečių), kuris veš mūsų tikslo – Jeruzalės link. Keturios valandos kelio. Sanitariniai sustojimai. Ir apie 7 val. pasiekiame Jeruzalę. Po truputėlį švinta. Įvažiavę į miestą, pakylame aukštesnėje dalyje, kur esame išlaipinami pirmajai pažinčiai su Jeruzale. Vėjas čia ne toks, kaip Egipte – perpučia net ir džinsus. Šaltoka. Iš aukštai apžvelgiame matomus objektus. Šalia senosios žydų kapinės. Ir nieko ilgai nelaukdami judame miestelio miesto link. Vienuolynų kiemai, bažnyčios… Tikrai daug objektu aplėkėme: alyvų sodas, raudų siena, Kristaus kančios kelio gatvelės su stotimis, Kristaus kapas, ir kt. šventos vietos. Tiek daug informacijos, tiek įvairiu vidinių jausmų, kad uch, sunku nupasakoti. Popietėje, važiuojame Palestinos – Betliejaus link. Tikrai, čia kažkaip žydiškai viską pradėjome: nuo Kristaus įžengimo į dangų, iki jo gimimo (Betliejaus) vietos. Bendrai apžvelgiant pažintį su šiomis grasiomis vietomis, noriu pasakyti viena: viskas (visos tos žymios vietos) taip arti. Matyt čia filmų, mūsų vaizduotės pasekmė viską įsivaizduoti kitaip, turiu galvoje visus Jėzaus gyvenimo įvykius.

Ekskursija, ir visa diena buvo itin intensyvi, – norisi daugiau pamatyti, išgirsti, sužinoti, prisiliesti. Bet tam net savaitės, anot mūsų gido Tomo, būtų negana.
Aplankę šventas vietas – važiuojame finaliniam momentui: maudynėms Negyvojoje Jūroje. Vėlgi, minėtą vietą įsivaizdavau kur kas kitaip, didingiau – o čia nedidelė pakrantė, su gausybe purvo (tik šis labai naudingas sveikatai). Skiriama gera valanda maudynėms ir apsipirkimui natūralios kosmetikos parduotuvėje.

Diena eina į pabaigą, pajudame viešbučių link. Vėlgi, teko pereiti Jeruzalės, Egipto sienas, tik su kur kas mažiau procedūrų. Štai ir naktis užklupo. Kol pasiekėme savo viešbučius ir 23 val. atėjo. Žinoma jaučiasi nuovargis, bet toks geras. Tad po vėsaus dušo – į lovytę. Juk rytojus – paskutinė atostogų diena.

Ketvirtadienis ir Penktadienis – sausio 28 -29 dienos

Ketvirtadienis paliktas paskutiniam atodūsiui: pasilepinimui saulėje, pasiilsėjimui po ekskursijų, sakyčiau tinginystės pripildytai dienai. Iš ankstaus ryto, po pusryčiu ~ 9 val. okupuoju vieną iš gultų šalia baseino. Saulės kaitina gan gerai ir jokio debesėlio danguje nematyti. Pasiimu žurnalus, ten atrandu neišspręstus kryžiažodžius, tad turiu užsiėmimą keletui valandų. Šalia baseino viešbučio teritorijoje, yra spintelė, ten galima pasiskolinti “skaitalų” mums suprantama kalba. Beje ten atradau vieną žurnalą ir lietuvių kalba. Ir aš, prieš išvykstant palikau “Žmones” , žurnalo kamputyje brukštelėdamas reklamą – šio tinklaraščio adresą. Tad jei čia apsilankei atradęs mano “rašliavą” – tada žiauriai faina!

Begulėdamas sumąsčiau, kad norėčiau turėti nardymo centro centro džemperį, tačiau yra vienas bet… Jis skirtas tik “staff’ui” (liet. aptarnaujančiam personalui). Vat imsiu ir surizikuosiu: pasikviečiau tokį vieną vaikinuką, kuris vaikšto paplūdimyje bei viešbučio teritorijoje siūlydamas SPA paslaugas ir užklausiau apie galimybę įsigyti šį drabužį. Po daugybės pastangų, derybų ir netrumpo laiko – vakare pavyko nusipirkti. Tiesa, ne naują, ir nepigų – tačiau mielą, prisiminimai dvelkiantį daiktelį.

Tiek buvau įsijautęs į šį reikalą, kad nė nepajutau, kaip per dieną nusvilau kojų kelius. O jau skaudėjimas vakare… Negaliu įlįsti vakare į jokias ilgas kelnes… Kaip reikės rytoj jas apsimauti. Prisiminiau liaudies vaistą – kefyrą, tačiau čia tokio nėra. Vakarienė metu, paprašiau valgyklos administratoriaus jogurto. Žinoma gavau pašaipos dozelę: “gal saldaus, su žemuogių skonių jogurto jums?”. Nieko, svarbiausia, kad padėtų. Štai kambaryje gydymo procedūros – jogurtu ištepliojami keliai. Atrodo daug geriau. Ale rupūžė, ne nepajutau, kaip tas jogurtas sudžiuvo – lenkiant kojas taip plėšia. Vėl vargas, lekiu plauti kojų. Nuplovęs dar sykį ištepiau su kremu po saulės ir pilnas susierzinimo atsiguliau poilsiui – naktiniam miegui.

Penktadienio rytas. Suskamba žadintuvas. Pirma mintis: “kaip mano keliai?”. Atrodo gydymas pavyko – skausmas beveik išnykęs. Pabaigiu susidėti daiktus, su nostalgija apleidžiu kambarį. Atidavęs kambario bei paplūdimio rankšluosčio korteles greitai nulekiu į valgyklą puodeliui kavos. Po keleto akimirkų atvažiuoja autobusas, kuris veža Tabos oro uosto link. Bejudant vingiuotai keliais privažiuojame kamštį. Maniau, kad čia koks patikros punktas, pasirodo ne – dvi sunkiasvorės mašinos ant posūkio nepasidalino vieta ir susidūrė, taip užblokuodamos kelią, pravažiavimą. Čia vėlgi geras nuotykis, kuris puikiai atspindi arabų kultūrą – stoviu kruva vyrų ir diskutuoja kaip čia kas vyko. Niekas nesijudina atlaisvinti pravažiavimo. Daug kalbų, dar daugiau rėkimo ir visokių skeryčiojimusi rankomis. Vieni per kitus lenda, jokios kultūros. Aplanko mintis, klausimas: “o mes ar spėsime į skrydžio registraciją?”. Po keliolikos minučių neveiksnumo, vienas iš “furiukų” pajuda. Ir prasideda dar vienas balaganas: vieni per kitu ima užkaišinėti autobusus, sunkiasvores mašinas net nesigilindami, kad kažkas vėluoja į lėktuvą: tą akimirką kiekvienas pats sau svarbus. Vėl pasipila įtampa. Bet dera nepamiršti, kad ir mūsų autobuso vairuotojas arabas, tad “kovos” jis nepralaimi ir autobusas sėkmingai pralindęs pro tarpą važiuoja tolyn. Atvykstame į oro uostą, atsisveikiname su Tomu ir Margiriu (mūsų gidais) ir vos tik įžengus į oro uosto patalpas apsauga paprašo atverti lagaminą. Vajei… Aš ten vos jį uždariau, ir štai. Na nieko – nėra juk kitos išeities. Patikrina pareigūnas turinį: paklausia kas čia per daiktas, rodydamas į jodo buteliuką. Gestų kalba susišnekame sėkmingai. Jo pozityvus nusiteikimas akimirksniu pašalina susierzinimą. Po patikrinimo uždaręs lagaminą keliauju bilietų kasos link. Atiduodamas bagažas, užpildoma išvykimo kortelė. Viskas, laukiame lėktuvo. Laukimas neprailgo. Įlaipinimas. Pakylimas. Skrydis.

14.40 val. Leidžiamės Vilniaus oro uoste. Pasitinka – 3 laipsnių oro temperatūra. 14 laipsnių šilčiau, nei išvykome. Keista. Daug sniego, mažai saulės. Bet labai gerai šildo prisiminimai, akimirkos iš atostogų Taboje.

Štai tokia buvo mano kelionė, savaitė atostogų, Taboje. Ko gero ne viską čia išpasakojau, tačiau stengiausi pasidalinti pagrindiniais, labiausiai atmintyje užstrigusiais momentais.

Bet jei turi klausimų, kažkas sudomino – nebijok klausti: rašyk į komentarų skiltį čia žemiau po straipsniu. Pažadu, kuo greičiau atsakyti.
Taip pat lauksiu (komentaruose) pasidalinimų ir iš Tavęs, jei kartais aplankei šią pasakišką Egipto vietą.

Ačiū, visiems, kurie skaitė mano kelionės įspūdžius.

6 thoughts on “Taba

  1. Aciu, labai geraziai ir issamiai aprasete kelione:) Noreciau paklausti, ar tem kur jus gyvenote buvo ir daugiau viesbutuku, kazkok naktinis gyvenimas vyko? Kokius gerimus gaudavote budamas prie baseino, kadangi turejote AI?
    ACIU:)

    • Sveiki Vida,
      dėkoju Vida už pagiriamus žodžius.
      Viešbučių Taboje tikrai yra, tik ne tiek daug kaip kituose Egipto kurortuose ir jie nėra išsidėstę taip, kaip Hurgadoje ar Šarm El Šeiche. Dauguma viešbučių yra įsikūrę turizmo centre „Taba Heights“, kiek piečiau už paties miestelio. Mano žiniomis Taboje yra šie viešbutukai: AQUIS TABA PARADISE RESORT, SONESTA BEACH RESORT TABA, AQUAMARINE SUN FLOWER RESORT, SWISS INN DREAM RESORT TABA, EL WEKALA GOLF RESORT, MIRAMAR RESORT TABA, TABA HEIGHTS MARRIOTT RED SEA RESORT, MOVENPICK RESORT TABA, HILTON TABA RESORT & NELSON VILLAGE, INTERCONTINENTAL TABA HEIGHTS RESORT, SOL Y MAR SEA STAR TABA ir kt.
      Bandau prisiminti dabar dėl gėrimų. Kiek pamenu kokteiliai mums buvo už papildomą mokestį. Įskaičiuoti gėrimai: alus, gaivieji gėrimai ir vietiniai. Stipresnių nevartojau, tada sunku patikslinti.
      Dėl naktinio gyvenimo: atismenu mums tik atvykus ir keliaujant autobusu iš oro uosto į viešbučius, gidė Ieva autobuse paklausė, prašau pakelti rankas, kas į Tabą atvykote su informacija, jog čia yra daug veiksmo, turint galvoje naktinį gyvenimą, barus ir pan. 🙂 Pakilo keletas rankų 🙂 Ir tuomet buvo paaiškinta, jog Taboje aktyvių pramogų gausos tikrai nėra. Deja, bet Taba yra labiau toks ramaus poilsio kurortas. Principe aparat viešbučių, golfo laukų, nardymo centrų nieko tokio aktyvaus aplink ir nerasite. Tačiau tai patogi vieta ekskursijoms aplankyti Izraelį ar Jordaniją. Dera nepamiršti ir saugumo klausimą, nes tai yra vietovė arti pasienio ruožo.

  2. Idomiai aprasei apie keliones:)mane labai domina kelione i Izraeli.Kaip supratau isvykote dar nakti?nes mes busime su 4.5 metu vaiku,ar nebus jam per sunku.Bet manau verta pamatyti:)o is kur pirkote kelione i
    Izraeli ir kiek kainavo?Kokia mazdaug oro temperatura diena ir vandens?vieni sako,kad Taboje silciau nei Sarm El Seihe?Bet ziurint per gismeteo rodo nedaug?o kuri viesbuti gali parekomenduoti su vaiku,vistiek gal girdejai kokiu atsiliepimu is keliaujanciu?dekui

    • Sveiki Andželika,
      į Izraelį (ekskursiją) išvykome vėlų vakarą, galima sakyti naktį tam kad iki ankstyvo ryto sklandžiai perėtumėm sienas, kas dažnai atima nemažai laiko. Mano vertinimu kelionė tikrai nėra iš lengvųjų ir nuovargis deja būna nemažas, tačiau man asmeniškai įspūdžiai atpirko viską. Sunku būtų atsakyti į Jūsų klausimą dėl vaikučio, bet mano manymu jam tikrai būtų nelengvą.
      Ekskursiją pirkome iš tuometinės StarHolidays agentūros (jei neklystu, jie dabar vadinasi GoPlanet). Oras nebuvo pernelyg karštas, tačiau tikrai ir nebuvo itin šalta. Ryte išlipus iš autobuso buvo reikalingas megztukas, bet įsidienojus buvo šilta. Jūroje maudytis tikrai nebuvo šalta, gal tik išlipus krante vėjelis kiek tiek greitino sausinimosi procesą 🙂
      Dėl temperatūrų palyginimo su Šarm El Šeichu tikrai pagelbėti negaliu, nes niekada tuo nesidomėjau. Ir tuometinės ekskursijos kainos žmogui tiksliai neprisimenu, bet atmintyje sukasi kaina kažkur iki 150 USD žmogui.
      Dėl viešbučių rekomendacijos taip pat negalėčiau nieko konkrečiai patarti. Kadangi buvome apsistoję Radison Blu Resort, šiuo atveju galiu vertinti tik jį.

      P.s. Ateinantį ketvirtadienį skrendame į Hurghada, apsistosime Hilton Long Beach. Jei domins įspūdžiai – galėsiu pasidalinti.

      • Sveiki,

        dekui uz atsakyma.Kaip supratau jus cia buvote senokai t.y.ne siais metais?ir buvote ziema?as turejau omenu
        ekskursija i Jeruzale is kur pirkote?o i pacia Taba mes planuojam vykti is Varsuvos,nes is Lietuvos brangokai:)Sekmes kelioneje:)

        • Taboje buvome berods prieš 4 metus. Kelionės laikas – sausio pabaiga 🙂 Į Jeruzalę keliavome ekskursiją nusipirkę iš tuometu dar gyvavusios Small Holiday kelionių agentūros. Mano patarimas keliauti su agentūra, nesvarbu, kad kiek tiek brangiau. Turiu galvoje dėl Jūsų pačių saugumo, nepamirštant, kad ten dabar situacija tokia iš ne itin ramiųjų.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *