Rašau toliau… Stigmatizacija

3d magnifier and people
Praėjusios savaitės pabaigoje „gavau gerą spyrį“, postūmį ir akstiną gaivinti šį tinklaraštį, dalinantis mintimis, atradimais, pasidalinimais. Už šią „intervenciją“ nuoširdus AČIŪ skrieja mano kolegei Daliai ir jos vyrui Skirmantui.

Turiu rašyti, noriu rašyti, tad pirmyn… 🙂

Ruošiantis mokymams apie lyčių lygybės klausimus darbo rinkoje, susidūriau su žodžiu stigmatizacija, kuris kažkur yra girdėtas, bet taip ir neužsilikęs sąmonėje. Labai knietėjo plačiau suvokti šio proceso esmę, kas gi iš tiesų tai yra.

Kiek atsimenu iš savo religijos mokslo studijų laikų, stigmomis yra vadinamos dėmės arba žaizdos, atsivėrusios tam tikrose tikinčių žmonių, šventųjų kūno vietose. Iš atminties iškyla dar vienas momentas, jog stigmos skirstomos į matomas ir nematomas. Tačiau man vis knieti suprasti, kas yra stigmatizacijos procesas šiandieniniame pasaulyje.

Kolegė atsiuntė pakankamai aiškų šio proceso paaiškinimą. „Stigmatizavimas – neigiamų savybių, charakteristikų priskyrimas asmenims ar jų grupėms, sąlygojantis jų diskriminavimą“.
Vaizdžiai tariant, stigmatizacija, tai tarsi „etikečių klijavimo“ procesas, išskiriantis žmones nuo likusios visuomenės dalies. Ko gero šiandien geriausiai stigmatizacijos procesą iliustruotų nuteistų žmonių arba ilgalaikių bedarbių esama situaciją.

Stigmatizuotas žmogus visuomenėje sukelia negatyvius jausmus, dažniausiai pasibjaurėjimą, jo yra šalinamasi. Ar ne taip yra žvelgiama į aukščiau minėtų grupių atstovus?

Iš stigmatizuotųjų grupės tikimasi tam tikro stereotipinio elgesio, o pati  visuomenė dažnai sudaro tokias sąlygas, kad stigmatizuotasis negali pasielgti kitaip, nei iš jo buvo tikėtasi, tuo patvirtindami visuomenės sukurtus stereotipus. Istorija liudija, kad žmonės, pasižymintys nepageidaujamu ir nepriimtinu visuomenei socialiniu elgesiu, buvo izoliuojami nuo visuomenės.

Nuteistiesiems integruotis į visuomenę po ilgesnio ar trumpesnio įkalinimo laiko yra tikrai nelengva. Nors visuomenė pripažįsta, kad asmenys turi galimybę pasitaisyti, tačiau dauguma teistų asmenų šalinasi, elgiasi atsargiai ar įtariai. Asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, yra sunku susirasti darbą, nes jie dažnai kelia nepasitikėjimo jausmą, neretam trūksta kvalifikacijos, taip pat darbdaviai bijo sugadinti atmosferą darbuotojų kolektyve.

Pažvelkime į ilgalaikius bedarbius, socialiai jautrią grupę, kuriai priklauso asmenys nedirbantys ir registruoti Darbo biržoje ilgiau nei vieneri metai, jie lankosi pas konsultantus, dalyvauja įvairiuose mokymuose. Iš neilgos savo darbo patirties galiu teigti, kad šių asmenų profesinis informavimas ar konsultavimas dažniausiai būna neveiksmingas, jų integracija į darbo rinką komplikuota dėl pačių priešiškumo, apatijos, abejingumo.  Dar viena itin svarbi ilgalaikių bedarbių neįsidarbinimo priežastis – išsilavinimo trūkumas, tačiau motyvacijos darbo paieškoje trūkumas vaidina kur kas  didesnį vaidmenį. Bedarbiams trūksta motyvacijos, jie nusivylę, praradę viltį, tačiau padėties keisti jie neskuba. Čia ir matome misiją, dirbant su nemotyvuotais ir neapsisprendusiais ilgalaikiais bedarbiais orientuoti juos į darbo paieškos aktyvinimą, žmogaus motyvacijos dirbti didinimą.
Čia vėlgi gyvenime egzistuoja darinys: kuo daugiau laiko praleidi nedirbdamas, tuo sunkiau yra susirasti darbą. Dažnas darbdavys per darbo pokalbį klausia: ką žmogus veikė visą tą laiką? Čia darbdaviams svarbu žinoti, kad visą tą laiką būsimas darbuotojas „neatostogavo“, o kažką veikė.

Šiandien deklaruojama, kad stigmatizavimas brandžiose ir kultūringose visuomenėse yra laikomas neigiamu ir nepageidautinu reiškiniu, vis dėlto stigmatizavimas vienokia ar kitokia forma egzistuoja  visur, o jo šaknys tikriausiai glūdi mūsų psichologijoje.  Drįsčiau įvardinti, jog įvairių grupių stigmatizacija yra tapatus žmonių priskyrimas antrarūšiams visuomenės piliečiams.

Problema, problema, o kaip kovoti su ja?

Kad ir kaip nepopuliariai skamba, tačiau pati visuomenė turi keisti požiūrį į stigmatizuojamą žmogų. Visuomenę reikia kuo plačiau supažindinti su priežastimis, kodėl tie žmonės, kaliniai ar ilgalaikiai bedarbiai atsidūrė tokioje gyvenimo situacijoje. Ne tik šie žmonės turi ,,eiti” į visuomenę, bet ir pati visuomenė turi plačiau atverti jiems duris. Ir čia noriu akcentuoti vieną sakinį: ne pateisinti, bet suprasti. Atskirti žmogų nuo jo padaryto poelgio ir žiūrėti į žmogų, kaip į žmogų.

Na ir šio įrašo pabaigai, dalinuosi Bernardinų televizijos parengtu video (spausti čia), kurį naudoju mokymų metu, kalbėdamas apie stigmatizacijos procesus. Tikiu, kad ši video medžiaga daugeliui leis į nuteistuosius pažvelgti kitomis akimis.

3 thoughts on “Rašau toliau… Stigmatizacija

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *