Paternalizmo ir autonomijos santykis sveikatos priežiūros sistemoje

Žmogaus gyvybė – didžiausia vertybė. Ir tam neprieštarautume nei vienas iš mūsų, nepriklausomai nuo išsilavinimo ar padėties visuomenėje. O gyvenimo variklis – sveikata. Juk tas, kas turi gerą sveikatą, gali pilnavertiškai gyventi, imti iš gyvenimo viską su kaupu ir juo mėgautis. Tad sveikata yra neatsiejama gyvenimo dalis. Kiekvienas iš mūsų norime turėti gerą sveikatą, saugome ją taip saugodami save. Tačiau ne visada pavyksta “išbristi iš balos sausam”. Visokios ligos, negalavimai supa mus. Ir dažniausiai sveikatai sustiprinti prireikia medicininės pagalbos. Tad susirgus, sunkiai ar ne itin sunkiai, pagalbos kreipiamės į gydytojus. Taigi gydytojai yra tie, kurie labiausiai prisiliečia prie mūsų; daro įtaką mūsų savijautai bei sveikatai. Tad šiame jautriame santykyje iškyla viena iš problemų: kas geriausiai žino, ko reikia ligoniui: jis pats ar gydytojas?
Žinoma, jog gydytojas yra savo srities specialistas. Jo kvalifikacijai, žiniom, paprastas žmogus tikrai neprilygsta. Tad yra nemaža pacientų dalis, kurie nori ir atsiduoda gydytojo globai. Kiekvienas iš mūsų jau nuo mažens esame pripratę patikėti savo sveikatą kitiems: kai buvome maži, leisdavome mumis rūpintis mamai ir tėčiui. Jie geriausiai žinojo, ko reikia mums, kartais net be žodžių. Mums net nekildavo klausimas, ar tėvai tikrai žino, ką daro, nes žinojome, jog jie veikia mūsų naudai ir gerovei. Net ir užaugę kartais susirgus skambinam artimam žmogui, kad sužinotume, kaip tiksliai elgtis: kokius geriausia vaistus vartoti , kokių ne, ar gerti karštą pieną, ar kaitinti kojas, ar geriau to vengti, ir taip toliau. Tad iš to būtų galima įžvelgti tą norą būti globojamam gyvenimo kely ir toliau; būti globojamam gydytojo. Būtų galima manyti, kad gydytojui turėtų būti palankus toks santykis: ligonis pas jį ateina, pasisako apie savo negalavimus, o gydytojas savo nuožiūra paskiria gydymą be jokių papildomų aiškinimų ir pokalbių. Sutaupomas laikas ir, liaudiškai tariant, nervai (nes medicininę kalbą išversti į paprastą, visiems suprantamą kalbą išties nėra taip lengva). Tačiau, mano nuomone, toks santykis labiau tenkintų pacientus, o ne gydytojus. Pacientai, atsiduodami gydytojų globai ir perleisdami visus sprendimus jiems, perleistų ir visą atsakomybę ant jų pečių.  Taigi gydytojas liktų kaltas bet kokiu atveju, jei kiltų kokių komplikacijų ar nesklandumų. Tada nukentėjęs pacientas galėtų paduoti jį į teismą. Galiausiai, gerą kvalifikaciją, gerą medicininę patirtį prikaupęs specialistas, padaręs galbūt tik vieną menkiausią klaidą, būtų išbraukiamas iš medikų sąrašo. Manau, nei vienas gydytojas to nenori ir niekada nenorėtų. Tad autonomijos principo įsivyravimas sveikatos priežiūros sistemoje, ne tik įgalina pacientą aktyviai dalyvauti savo gydyme, bet tuo pačiu apsaugo gydymo specialistus nuo nepagrįstos baimės būti apkaltintam būtais ir nebūtais dalykais. Juk šiomis dienomis jokia procedūra neatliekama be paciento laisvo ir informuoto sutikimo (bent jau visur taip turėtų būti). Viskas turi būti tinkamai įforminta, surinkti visi parašai ir reikiami rekvizitai, kad tik neliktų “juodos skylės”, kuri taptų pagrindu kaltinti gydytoją aplaidumu, neprofesionalumu, pažeidusiu paciento teises. Taigi, autonomijos principas naudingas ne tik pacientams, bet ir gydytojams. Be to, mano nuomonė, autonomijos principo diegimas skatina ir pačių ligonių domėjimąsi liga, gydymo metodais, alternatyvomis, šalutiniais poveikiais, galimomis rizikomis ir t.t. Autonomijos principas ugdo atsakomybės jausmą. Atsakomybės jausmą sau pačiam. Juk iš tiesų, niekas nebus suinteresuotas tavo gėriu labiau nei tu pats.

Bet visgi, manau, neturėtų autonomijos principas būti suabsoliutintas. Taip, mes turime patys priimti sprendimus, turime duoti sutikimą ar nesutikimą vienoms ar kitokioms procedūroms, tačiau turime ir neužkirsti kelio leisti gydytojams rūpintis mumis. Turime skatinti pasitikėjimą vieni kitais. Gydytojai turi pirmiausia norėti padėti savo pacientui, o ne bijoti dėl kiekvieno savo žingsnio, o pacientas savo atžvilgiu turi padėti gydytojui, leisti jam pritaikyti savo geriausias žinias, bendradarbiauti su juo taip padėdamas sau pačiam. Kur yra dialogas ir pasitikėjimas, ten įsivyrauja “sveikas” santykis: be perdėto, “paralyžiuojančio” pacientą rūpesčio (paternalizmo),  ir be šalto, formalaus santykio, pagrįsto tik paciento sutikimu ar nesutikimu.

Vaida Kiudytė

One thought on “Paternalizmo ir autonomijos santykis sveikatos priežiūros sistemoje

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *